Mano menai :)

O taip mes leidom savaitgali :)

JIS LAAAABAI NENORĖJO, BET POTO KAI SUSITVARKIAU SAVO GĖLYNĄ IR AVIETYNĄ TAI TEKO IR JAM PADIRBĖT :)

VERČIAU VYRA DIRBTI :)

"APERACIJA CHRUSTAL" Susikrovem tara, ir isvezem priduoti, čia vien alaus buteliai maišuose už visa šita groži gavom apie 150 litu :) kelionė i Klaipėdą ir atgal mums atsipirko :D

13 maišų :)

VIENAS IS GRAZIAUSIU DALYKU SIUO METU LAUKIA, KAI VISKAS TAIP NIURIAI ATRODO :)

SKALBIMO DIENA :)

Mano spinta :)Arba kaip leidziu savo savaitgalius.

Pries darbus:)

Po sunkiu ir ilgu darbu :)

Gyvenu su "draugu" smagiomis akimirkomis...

Sakau labai labas,

visiem "musu gyvenimo dienu" lankytojams, žinau kad tie lankytojai- mieli,linksmi ir labai spalvoti žmogeliukai. Nutariau, kadangi darbe nėra ką veikti(apart tai -kad dirbti...) tai parašysiu kaip man einasi :)

Na o man einasi nekaip, :( nežinau kas čia kaltas , bet virš mano nuostabios, protingos ir besišypsančios galvos pakibo juodas debelėlis :( o kartais jis netik seka visur mane iš paskos, bet ir dar griausmingai dundena , lyja ir svaidosi žaibais... ach.... :( Visi draugai toli, neturiu nei kam pasiguosti. Tai tikėdamasi supratingumo ir užuojautos rašau šį pilną atvirumo laiškelį.

Tikiu, norisi paklausti kas nutiko ir kodėl tas debesėlis mane persekioja???

Kodėl?- Nežinau. Kas nutiko?- Daug... papasakosiu kas dedasi, tik tuo atveju jei nuoširdžiai viską įsivaizduosit, nes tik tada galėsit mane suprasti.

Taigi... pabundu ryte, žvilgt, viena akim per langą, ir suvokiu, kad jau gilus, gilus ruduo. Visi medžiai savo spalvas pametę stovi tokie liūdni ir vieniši, linguoja šakos nuo didelio žvarbaus vėjo, o saulės nei spindulėlio nematyti. Jau tada suvokiau, kad kelias darban bus nelengvas. Ką kalbėt-suvoki, nesuvoki... suprantu tai tik dabar, o tą dien apsiblaususias akis trindama ir ramindama riuomojantį laukinį padarą pilve nė neįsivaizdavau, kad iš po nakties įsigijau "DRAUGIŠKĄ" , visur mane sekiojantį debesėlį virš galvos...

Tai štai, einu sau į autobusą, tyliai įsispraudžiu į kamputį ir stenguos neuždusti nuo pusrytinių sumuštinių dešrų tvaiko kažkur už nugary. Taip ir styrau nepajudinama per tas tris stoteles kurias geriau būčiau paėjėjus... (...bet žinoma viską suvoki tik po laiko- ir sveika, ir grynas oras būt buvęs... ) Na tai štai, žygiuoju neitin skubėdama darban artėja perėja link akropolio, dar nesidairau, mašinų nedaug , o ir išpiešto blyškaus "zebriuko" ant šalto asfalto dar nė nepriėjau. Girdžiu už nugaros kikena dvi poniutės kurias dar prie sustojimo aplenkiau, šnekučiuojasi, ir neskuba , lyg į parką einančios pasivaikščioti puikiu vasaros oru, o veidą šiaurys bučiuoja , o šalta nors po kaldra lysk... Staiga, matyt mano debesėlis pasijuto vienišas , nutarė atkreipt į save dėmesį- pavydus gi rupūžė -dėmesio stoka matai... Žengdama žingsnį; į kairės kojos kelnių klešnę, įkišau dešnės kojos priekį , visus pirštus, ką čia pirštus, kogero puse pėdos sugrūdau... O siaube!!!! Akysia tik susisuko kaip nėriau keturlinka į gatvę, gera penketą metrų pabėgėjau... O rankomis kone pirmykštį pterodaktilį pabandžiau imituoti, sparnais moju, vėjas plaukus draiko, kaip sulėtintam kine... Visa laimė nė vienos mašinos nebuvo, tai tik greit atsistačius lyksvarai (traukiau kojas iš kišenių - ir pašla dalše) persigandus naujo "bičiulio" išdaigomis garsiai padėkojau užsienio kalba ???>jop*}\#%^fuc#&*=3#!!! (tekstas neverčiamas -dialektas nenustatytas) Ir einu išsišiepus - kaip saldainę gavus, o mintysia viena: - gerai, kad nenusiverčiau... tai tektų darbe dvylika valandų apibalnota ir nubrozdinta nosim stovėt...

Na kaip sakant gavau adrenalino visai dienai, ir pasijuokt prisiminus buvo iš ko.

Bet kaip ir sakiau mano naujas "draugas" pavydo priepoliais serga, keleta dienelių atgal , dar akis bekrapštydama jau buvau netoli darbo vietos, tereikia pereiti alėją, jau pačiam akropolį ,ir pasukt kairėn. Tai dar tik įėjus į akropolį pastebėjau, kad varau autopilotu, pačios kojos neša , galva dar neveikia, matyt kokį svarbesnį smegenų pusrutulį atjungė vyras besimaskatuodamas kol miegojau...

Kito paaiškinimo nerandu, nes tik jis vienas visada skundžiasi kaip aš garsiai knarkiu naktimis , neva matai "princesė" neišsimiega... Aš išsimiegu, šuo išsimiega, o jis matai ne...gali būti visko, kad keletą kart per naktį atjungia, nes taip sunku poto išsirist iš lovos, viską skauda, galva neveikia...

Taigi, enu sau , aplink vienas - nu maximum trys žmonės blūdina didesniais atstumais viens nuo kito, o aš gi matau ,kad kažkas netaip, kojos neša , aplink tuščia, dar užtrauktukas įsivėlė į eilinę striukės "plyšenkę" bandau su juo kariauti , jis nepasiduoda... Kaip pyliau į šalia esančios vaistinės stendą, kone mano aukščio, šis vos nesusilankstė, ryškus, geltonas, mėlynais baltais paveikslėliais išmargintas, kaip nepatebėti?!! ???>jop*}\#%^fuc#&*=3#!!! ŽINOMA ,kad pasisveikinau iš pat ryto , beveik vos ne nuo žemės keldama jį... Va tada ir pastebėjau, kad mažas, gražiai tamsus, lyjantis ir žaibais besispjaudantis debesėlis man virš galvos kabo.

... O kiek nuostabių akimirkų mes su "draugu" patyrėm, dabar kikenu ir prisimenu, prisimenu ir kikenu... Tai šuo nuo laiptukų vos nenutenpia, tai aš pati į duris ar visus kitus kmpus atsitrenkiu, tai regis daiktai patys iš rankų lipa, šokinėja žemėn, pyragą valgydama vyšnios kauliuką krimstelėjau-ištinus nuo skausmo vaikščiojau, po kelių dienų kitą dantį nusilaužiau, tai akis krūmokšnių šakom išsibadau, tai lifte užstingu vėlai vakare... regis smulkmena, o gyvenimą puošia dailiom nėlynėm ir vėliau vaivorikštės spalvom, žinoma nepamišti reikia ir to fakto, kad "malonus" kvapelis mano batus net du kart per dieną būdavo papuošia ... ir atrodo po kojom žiūri... bet paskutiniu metu tai į š.... įsilipu dažniau nei mirčioju... :(

Va taip nuostabiai ir supratingai gyvenu... nėra arti draugų niekas neužjaučia, popų nepapučia...

Vakar žygiuoju sau iš parduotuvės. Einu nuo kalniuko žemyn, matau ant asfalto automobilio šviesos artėja užnugary, matai pasitrauksiu šonan, nežinia kas per isterikas už vairo, tai ėmiau ir perlipau per bortą ant žolytės.

Visa laimė... kad perlipau ant žolės. IR VĖL ĮKIŠAU BEVEIK VISĄ KOJĄ Į KLEŠNĘ... (beje, kelnės kitos buvo) Akysia tik sužaibavo, " IKI " maišeliu su visom prekėm virš galvos mojuoju, ir "Elvio Preslio" įtupstą bandau daryt, kokio velnio tos kojos neklausė, keliai į priekį, subinė aukštyn, o rankomis kaip užsimooojau- iš šono turėjo priminti audringą maldą alachui su didingu viso ūgio nusilenkimu... Jaučiu kad nudribau, bet atsikelt bandyk kaip nori - neišeina, visdar mano kūno prieauglis čiuožia... jaučiu būčiau pora kg lengvesnė, mažesnį atstumą būčiau nušliuožus pilvu ... (tikrai ne- į "bobslėjininkes" nesitreniruoju...) Stojuos , akys nerodo, rankos į šonus visu ilgiu, jaučiu po pilvu, vyrui vakarienei neštos dešrelės voliojasi, kuldūnai net iš maišo išlipę eina patys namo, o subinė neklauso keltis nenori - sako ir taip garai , ir ropoju kaip girtuoklė STASKA iš trylikt buto... būtų gerai, kad atsikelčiau... maža to, kad viką skauda , ritausi aš kaip rutuliukas tai nuo kalniuko žemyn, o poto kai jau išbučiavau Lietuvos žemelę brangiąją, tarsi popiežius, atsistot tai negaliu žemyn galva grypsau, poilsiauju... Siaubas, nors imk ir šliaužk iki gatvelės... ŠIAIP TAIP...Šiaip taip ... pareinu namo, kelius skauda , akys ašartos, vyrui numetu "bėglius" kuldūnus: - Eik išsivirk...

-Ko tokia pikta ar kas?... -pasimetęs žiūri, akim klapso.

Matau kaip tramdo šypseną , ir bara ir stebis ir guodžia , o man ašaros kaip pupos... delnai nubalnoti, pilvas murzinas, keliai kruvini, skauda iki negaliu...

O Antanas: - Taigi, ručiukai, laukia tai gi net sniego nėra, o tu nuo kalnų čiuožinėji....- ir kvatoja ir juokiasi...

Tai gyvenu gilaus rudenio akimirkom trinu nubrozdintus delnus ir pučiu didžiulę popą ant kelienio, guodžia tik tai, kad kritau ant žolytės(nors :( - nepasakytum) ir, kad jūs mano mieli gražūs užjaučiantys žmogeliukai mane išklausėt ir tik užjautėt-nė kartelio nepasijuokėt iš mano bėdų. Beje jei žinot kaip atsikratyti to mielo įkiraus "draugo"- juodo debesėlio, nesikuklinkit - kuo greičiau praneškit man.

Su meile- "RUTULIUKAS" Juška.

P.S. Kalba netaisyta-radę klaidų ...

Nu žodžiu- durnas nesupras, o protingas nutylės.

Ar daug žmogui reikia?...

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.

Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,

Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,

Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.

Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.

Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,

Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,

Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -

Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,

Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…

Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…