Jau laukiam ...

Mūsų "stiklinių Kalėdinių žaisliukų" šaka :)

Drugelis atskrido kažkadais iš Airijos :)

Va taip atrodo iš tolo :)

O DABAR TRUPINĖLIS ŽIEMOS :)

Mano menai :)

O taip mes leidom savaitgali :)

JIS LAAAABAI NENORĖJO, BET POTO KAI SUSITVARKIAU SAVO GĖLYNĄ IR AVIETYNĄ TAI TEKO IR JAM PADIRBĖT :)

VERČIAU VYRA DIRBTI :)

"APERACIJA CHRUSTAL" Susikrovem tara, ir isvezem priduoti, čia vien alaus buteliai maišuose už visa šita groži gavom apie 150 litu :) kelionė i Klaipėdą ir atgal mums atsipirko :D

13 maišų :)

VIENAS IS GRAZIAUSIU DALYKU SIUO METU LAUKIA, KAI VISKAS TAIP NIURIAI ATRODO :)

SKALBIMO DIENA :)

Mano spinta :)Arba kaip leidziu savo savaitgalius.

Pries darbus:)

Po sunkiu ir ilgu darbu :)

Gyvenu su "draugu" smagiomis akimirkomis...

Sakau labai labas,

visiem "musu gyvenimo dienu" lankytojams, žinau kad tie lankytojai- mieli,linksmi ir labai spalvoti žmogeliukai. Nutariau, kadangi darbe nėra ką veikti(apart tai -kad dirbti...) tai parašysiu kaip man einasi :)

Na o man einasi nekaip, :( nežinau kas čia kaltas , bet virš mano nuostabios, protingos ir besišypsančios galvos pakibo juodas debelėlis :( o kartais jis netik seka visur mane iš paskos, bet ir dar griausmingai dundena , lyja ir svaidosi žaibais... ach.... :( Visi draugai toli, neturiu nei kam pasiguosti. Tai tikėdamasi supratingumo ir užuojautos rašau šį pilną atvirumo laiškelį.

Tikiu, norisi paklausti kas nutiko ir kodėl tas debesėlis mane persekioja???

Kodėl?- Nežinau. Kas nutiko?- Daug... papasakosiu kas dedasi, tik tuo atveju jei nuoširdžiai viską įsivaizduosit, nes tik tada galėsit mane suprasti.

Taigi... pabundu ryte, žvilgt, viena akim per langą, ir suvokiu, kad jau gilus, gilus ruduo. Visi medžiai savo spalvas pametę stovi tokie liūdni ir vieniši, linguoja šakos nuo didelio žvarbaus vėjo, o saulės nei spindulėlio nematyti. Jau tada suvokiau, kad kelias darban bus nelengvas. Ką kalbėt-suvoki, nesuvoki... suprantu tai tik dabar, o tą dien apsiblaususias akis trindama ir ramindama riuomojantį laukinį padarą pilve nė neįsivaizdavau, kad iš po nakties įsigijau "DRAUGIŠKĄ" , visur mane sekiojantį debesėlį virš galvos...

Tai štai, einu sau į autobusą, tyliai įsispraudžiu į kamputį ir stenguos neuždusti nuo pusrytinių sumuštinių dešrų tvaiko kažkur už nugary. Taip ir styrau nepajudinama per tas tris stoteles kurias geriau būčiau paėjėjus... (...bet žinoma viską suvoki tik po laiko- ir sveika, ir grynas oras būt buvęs... ) Na tai štai, žygiuoju neitin skubėdama darban artėja perėja link akropolio, dar nesidairau, mašinų nedaug , o ir išpiešto blyškaus "zebriuko" ant šalto asfalto dar nė nepriėjau. Girdžiu už nugaros kikena dvi poniutės kurias dar prie sustojimo aplenkiau, šnekučiuojasi, ir neskuba , lyg į parką einančios pasivaikščioti puikiu vasaros oru, o veidą šiaurys bučiuoja , o šalta nors po kaldra lysk... Staiga, matyt mano debesėlis pasijuto vienišas , nutarė atkreipt į save dėmesį- pavydus gi rupūžė -dėmesio stoka matai... Žengdama žingsnį; į kairės kojos kelnių klešnę, įkišau dešnės kojos priekį , visus pirštus, ką čia pirštus, kogero puse pėdos sugrūdau... O siaube!!!! Akysia tik susisuko kaip nėriau keturlinka į gatvę, gera penketą metrų pabėgėjau... O rankomis kone pirmykštį pterodaktilį pabandžiau imituoti, sparnais moju, vėjas plaukus draiko, kaip sulėtintam kine... Visa laimė nė vienos mašinos nebuvo, tai tik greit atsistačius lyksvarai (traukiau kojas iš kišenių - ir pašla dalše) persigandus naujo "bičiulio" išdaigomis garsiai padėkojau užsienio kalba ???>jop*}\#%^fuc#&*=3#!!! (tekstas neverčiamas -dialektas nenustatytas) Ir einu išsišiepus - kaip saldainę gavus, o mintysia viena: - gerai, kad nenusiverčiau... tai tektų darbe dvylika valandų apibalnota ir nubrozdinta nosim stovėt...

Na kaip sakant gavau adrenalino visai dienai, ir pasijuokt prisiminus buvo iš ko.

Bet kaip ir sakiau mano naujas "draugas" pavydo priepoliais serga, keleta dienelių atgal , dar akis bekrapštydama jau buvau netoli darbo vietos, tereikia pereiti alėją, jau pačiam akropolį ,ir pasukt kairėn. Tai dar tik įėjus į akropolį pastebėjau, kad varau autopilotu, pačios kojos neša , galva dar neveikia, matyt kokį svarbesnį smegenų pusrutulį atjungė vyras besimaskatuodamas kol miegojau...

Kito paaiškinimo nerandu, nes tik jis vienas visada skundžiasi kaip aš garsiai knarkiu naktimis , neva matai "princesė" neišsimiega... Aš išsimiegu, šuo išsimiega, o jis matai ne...gali būti visko, kad keletą kart per naktį atjungia, nes taip sunku poto išsirist iš lovos, viską skauda, galva neveikia...

Taigi, enu sau , aplink vienas - nu maximum trys žmonės blūdina didesniais atstumais viens nuo kito, o aš gi matau ,kad kažkas netaip, kojos neša , aplink tuščia, dar užtrauktukas įsivėlė į eilinę striukės "plyšenkę" bandau su juo kariauti , jis nepasiduoda... Kaip pyliau į šalia esančios vaistinės stendą, kone mano aukščio, šis vos nesusilankstė, ryškus, geltonas, mėlynais baltais paveikslėliais išmargintas, kaip nepatebėti?!! ???>jop*}\#%^fuc#&*=3#!!! ŽINOMA ,kad pasisveikinau iš pat ryto , beveik vos ne nuo žemės keldama jį... Va tada ir pastebėjau, kad mažas, gražiai tamsus, lyjantis ir žaibais besispjaudantis debesėlis man virš galvos kabo.

... O kiek nuostabių akimirkų mes su "draugu" patyrėm, dabar kikenu ir prisimenu, prisimenu ir kikenu... Tai šuo nuo laiptukų vos nenutenpia, tai aš pati į duris ar visus kitus kmpus atsitrenkiu, tai regis daiktai patys iš rankų lipa, šokinėja žemėn, pyragą valgydama vyšnios kauliuką krimstelėjau-ištinus nuo skausmo vaikščiojau, po kelių dienų kitą dantį nusilaužiau, tai akis krūmokšnių šakom išsibadau, tai lifte užstingu vėlai vakare... regis smulkmena, o gyvenimą puošia dailiom nėlynėm ir vėliau vaivorikštės spalvom, žinoma nepamišti reikia ir to fakto, kad "malonus" kvapelis mano batus net du kart per dieną būdavo papuošia ... ir atrodo po kojom žiūri... bet paskutiniu metu tai į š.... įsilipu dažniau nei mirčioju... :(

Va taip nuostabiai ir supratingai gyvenu... nėra arti draugų niekas neužjaučia, popų nepapučia...

Vakar žygiuoju sau iš parduotuvės. Einu nuo kalniuko žemyn, matau ant asfalto automobilio šviesos artėja užnugary, matai pasitrauksiu šonan, nežinia kas per isterikas už vairo, tai ėmiau ir perlipau per bortą ant žolytės.

Visa laimė... kad perlipau ant žolės. IR VĖL ĮKIŠAU BEVEIK VISĄ KOJĄ Į KLEŠNĘ... (beje, kelnės kitos buvo) Akysia tik sužaibavo, " IKI " maišeliu su visom prekėm virš galvos mojuoju, ir "Elvio Preslio" įtupstą bandau daryt, kokio velnio tos kojos neklausė, keliai į priekį, subinė aukštyn, o rankomis kaip užsimooojau- iš šono turėjo priminti audringą maldą alachui su didingu viso ūgio nusilenkimu... Jaučiu kad nudribau, bet atsikelt bandyk kaip nori - neišeina, visdar mano kūno prieauglis čiuožia... jaučiu būčiau pora kg lengvesnė, mažesnį atstumą būčiau nušliuožus pilvu ... (tikrai ne- į "bobslėjininkes" nesitreniruoju...) Stojuos , akys nerodo, rankos į šonus visu ilgiu, jaučiu po pilvu, vyrui vakarienei neštos dešrelės voliojasi, kuldūnai net iš maišo išlipę eina patys namo, o subinė neklauso keltis nenori - sako ir taip garai , ir ropoju kaip girtuoklė STASKA iš trylikt buto... būtų gerai, kad atsikelčiau... maža to, kad viką skauda , ritausi aš kaip rutuliukas tai nuo kalniuko žemyn, o poto kai jau išbučiavau Lietuvos žemelę brangiąją, tarsi popiežius, atsistot tai negaliu žemyn galva grypsau, poilsiauju... Siaubas, nors imk ir šliaužk iki gatvelės... ŠIAIP TAIP...Šiaip taip ... pareinu namo, kelius skauda , akys ašartos, vyrui numetu "bėglius" kuldūnus: - Eik išsivirk...

-Ko tokia pikta ar kas?... -pasimetęs žiūri, akim klapso.

Matau kaip tramdo šypseną , ir bara ir stebis ir guodžia , o man ašaros kaip pupos... delnai nubalnoti, pilvas murzinas, keliai kruvini, skauda iki negaliu...

O Antanas: - Taigi, ručiukai, laukia tai gi net sniego nėra, o tu nuo kalnų čiuožinėji....- ir kvatoja ir juokiasi...

Tai gyvenu gilaus rudenio akimirkom trinu nubrozdintus delnus ir pučiu didžiulę popą ant kelienio, guodžia tik tai, kad kritau ant žolytės(nors :( - nepasakytum) ir, kad jūs mano mieli gražūs užjaučiantys žmogeliukai mane išklausėt ir tik užjautėt-nė kartelio nepasijuokėt iš mano bėdų. Beje jei žinot kaip atsikratyti to mielo įkiraus "draugo"- juodo debesėlio, nesikuklinkit - kuo greičiau praneškit man.

Su meile- "RUTULIUKAS" Juška.

P.S. Kalba netaisyta-radę klaidų ...

Nu žodžiu- durnas nesupras, o protingas nutylės.

Ar daug žmogui reikia?...

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.

Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,

Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,

Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.

Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.

Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,

Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,

Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -

Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,

Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…

Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…

vaizdas diena

Mamuko kambarys vakare

Mūsu geltonoji virtuvė ir valgomasis

Kambario dažymas: prieš ir po plius procesas

EILIUOTA PASAKA - LABAI GRAŽI- NEGALIU NEPASIDALINT :)

VORO VESTUVĖS

Buvo didelis ir storas
Vabalų valdovas voras.
Viso miško vabalai
Jį vadino Tabalai.
Ar gražiuoju, ar apgaule
Jis ketino vesti saulę,
Su voratinklio gija
Ant šakos pririšti ją,
Kad tos saulės nieks negeistų,
Kad ji niekad nesileistų,
Kad vienam jam būt šviesu,
Kad nakčia būt nebaisu,
Kad ji suptųsi prie šono
Ant voratinklio, ant plono.

Vieną dieną,
Iš pat ryto,
Vos tik saulė išsirito,
Paukščiai ėmė siaust šile:
Ram ta dry lia!
Tra lia lia!
Vienas drąsiai,
Kitas baigščiai,
Sveikino saulutę paukščiai.
Vyturiukai ir geniai
Jau nusiprausė seniai.
Žvirblis taškėsi prie klano:
- A ta ta, saulute mano!

Tai išgirdę vabalai
Tuoj pas vorą Tabalai:
- Kelkis, kelkis, storas vore,
Kelkis, vabalų bajore!
Žvirblis nori saulę vest!
Žvirblis nori ją sulest!

- Saulė mūsų!
Saulė mūsų! -
Šaukia vabalas be ūsų.
- Kelkis, vore Tabalai:
Tu ją vesti privalai.
Mums labai saulutės stinga,
Mums ji baisiai reikalinga.
Mūs valstybei tarp žolių
Trūksta saulės spindulių.

- Ką darysi, - tarė voras, -
Jeigu šitoks jūsų noras,
Prašom, ruoškit vestuves:
Tabalai saulutę ves.

- Saulutė mūsų!
Saulutė mūsų! -
Džiaugias vabalas be ūsų.

- Tegyvuoja Tabalai! -
Ėmė šaukti vabalai.
- Saulė mūsų! Ir nuo šiolei
Saulė švies tik mums ir žolei.

išsigando vyturys -
Ką be saulės jis darys?
Šarka krapštosi makaulę:
Gal reikėtų perspėt saulę?
Pasipiktino geniai:
- Saulė mūsų! Jau seniai.

- Žinoma, ji savo noru
Niekad negyvens su voru.
Man tai jis tiesiog šlykštus.
- Ne šlykštesnis už kitus, -
Tarė iš drevės pelėda.

- Ką jūs kalbat!
Kaip ne gėda!
Saulė juk ne jo. VISŲ!

- Man geriau, kada tamsu, -
Pro miegus pelėda tarė
Ir drevės duris uždarė.

Sraigė sako:
- Ponas voras
Gal truputį ir per storas.
Bet užtat kiek daug tinklų,
Kiek šilkinių verpalų!
Kas iš to, kad vyras plonas,
Jeigu jis visai ne ponas?

Ponas voras Tabalai
Atsikėlė jau vėlai.

Žiūri - saulė jau virš šilo
Patekėjusi pakilo.
Kaip dabar pagausi ją
Begaliniam danguje?
Voras pusryčius pavalgė,
Apsidairė, apsižvalgė:
- Palūkėsime verčiau,
Kol pati prieis arčiau.

Tabalai per dieną snaudė.
Jo tinklai muses jam gaudė.
O tuo tarpu vabalai
Ruošė puotą Tabalai:
- Tai bus balius!
Tai bus balius!
Tegyvuoja mūs karalius
Ir visa karalija
Tabalai Tabalija!

Saulė, švietus visą dieną,
Ėmė leistis į rugieną.
Šaukia šarka nuo šakos,
Zylė – šarkai iš paskos:
- Saule, saule!
Neik už voro!
Netekėk už to bajoro!
Nesileiski iš dangaus –
Tabalai tave pagaus.

Atsibudo voras migy:
Laikas ruoštis jau į žygį.
- Laikas, ponas Tabalai, -
Pritarė jam vabalai.
Ir nuleido voras giją
Nuo šakos į Tabaliją:
Su voratinklio gija
Gaudo saulę danguje.

Vabalai sustoję žiūri.
- Ar pagavo?
Ar jau turi?
Čiupk ją, vore, už kasų,
Trauk žemyn iš debesų.

Voras tempė,
Voras traukė.
Vabalai po krūmu laukė.
Tik staiga šakelė triokšt!
Voras žemėn - keberiokšt!
Kubuldinkšt – vidury šilo!
Kaip pupa kupra iškilo.
Dar gerai, kad jisai
Neužsimušė visai.

Vabalai prie voro puolė:
- Kur saulutė?
Kur gražuolė?
Kybur vybur, Tabalai,
Kaip vestuvių reikalai?

Voras drybso,
Voras stena,
Jo širdis vos vos tuksena.
Reikia šauktis daktarų,
Ir ne šiaip sau, o gerų.

Pakvietė žiogelių porą,
Liepė jiems išgydyt vorą.
Tie žiogeliai tarp žolių
Grojo vorui smuikeliu.
O boružė, jų kaimynė,
Vorui nugarą ištrynė,
Davė jam išgert lašų
Nuo visokių ten šašų.
Voras raukėsi, bet gėrė.
Vabalai kasdien jį svėrė.
Pastorėjo
Tabalai.
Pralinksmėjo
Vabalai.

Voras niršo, voras pyko,
Kad kupra kaip žirnis liko,
Kad boružė ir žiogai
Jį išgydė, bet blogai.

O miške striksėjo zylės.
Džiaugėsi labai mažylės.
Zylėms pritarė geniai:
- Ką tu, vore, sumanei?
Jeigu menkas tavo protas,
Tai gyvenk dabar kuprotas.

Voras buvo atkaklus:
Jis pradėjo nert tinklus.
Vos pasieks kokią šakelę,
Tuoj, žiūrėk, ir tinklą kelia.
Ant krūmelių ir žolių,
Ant pušų ir drebulių,
Net ant kmyno, ant kaimyno,
Voras tinklą pakabino.
Laukia voras Tabalai,
Kol šilkiniai jo tinklai
Su klasta ir su apgaule
Vienąsyk pagaus jam saulę.
O tada,
O tada
Žemėj bus naktis juoda.
Nei tu vasarą, nei žiemą
Neišbėgsi jau į kiemą,
Nes be saulės šilumos
Dar baisiau kaip be mamos.

Jei, bėgiodami lanka,
Pamatysite staiga,
Kad saulutė,
Kad gražuolė
Į voratinklį papuolė –
Išvaduokit ją greičiau,
Pamėtėkit kuo aukščiau,
Kad saulutė skaisčiai šviestų
Virš visų laukų ir miestų
Ir vaikučiams,
Ir gėlėms,
Ir meškučiams,
Ir lėlėms,
Ir paukšteliams,
Ir žvėreliams,
Ir žolytėms,
Ir medeliams,
Ir žmonėms,
Ir augalams...
Vabalams?
Ir vabalams.

/Justinas Marcinkevičius/

Su Irmute dažnai skaitom šitą knygelę, dar Grybų karą arba Ledinuką, bet šita laaabai laaaabai man patinka . Žadu nusipirkti tas knygeles su eiliuotom pasakom - sau :)

RAINA KATYTĖ

Raina katytė,
Juoda nosytė,
Ilgi ūseliai
Riesti nageliai.

Ausytės stačios,
Akytės plačios,
Kojytės baltos
Ir visad šaltos.

Kaip sniegutis džiaugias lauktuvėmis :D

Tapyba pagaliau pajudinau

Pagaliau po 100 metų tylos ir ramybės pajudinau savo teptukus ir pabandžiau sukurti kažką pati. Štai kas gavos, labai neteiskit :)

Su paukščiukais jau atsisveikinau ir padovanojau vestuvių proga...

Pakračiau telefono atminį :)

  Smagu prisiminti: Kukučiui tikrai smagu buvo , matot net užsimerkęs  juokias :)

 PONIA NUOSTABAUS GROŽIO

 Ir panelytė kurianti tokį grožį...

O čia PONAITIS-KARALAITIS, su kažkokia mergiote :)

 VEŽĖ RUTKOS MAMUKUI DOVANŲ Į TORTADIENĮ -PAGAL UŽSAKYMĄ- Andriucha :)

 LINKĖJIMUS IR SVEIKINIMUS NEŠĖ - JUSTĖ  :D

 MEILĖS BUČKIUS DALINO- Sniegutis

 O ŠITAS BAISUS PADARAS SURIJO VISĄ TORTĄ :(

 VA ŠITĄ SKANŲ TORTĄ- IR ČIA TIK PER PIRMĄ KASNĮ... :(

 O RUTKUS SU VAIDU - UŽVIRĖ ŠITĄ SVEIKINIMŲ IR KELIONIŲ KOŠĘ... siuntė šitą dovaną :)

Manęs tai ten nebuvo, bet girdėjau ,kad tas baisus padaras surijo ir tą dovaną- VISĄ!!!! :( !!!!VAJE, VAJE!!!! Siaubakas.... ;)