EILIUOTA PASAKA - LABAI GRAŽI- NEGALIU NEPASIDALINT :)

VORO VESTUVĖS

Buvo didelis ir storas
Vabalų valdovas voras.
Viso miško vabalai
Jį vadino Tabalai.
Ar gražiuoju, ar apgaule
Jis ketino vesti saulę,
Su voratinklio gija
Ant šakos pririšti ją,
Kad tos saulės nieks negeistų,
Kad ji niekad nesileistų,
Kad vienam jam būt šviesu,
Kad nakčia būt nebaisu,
Kad ji suptųsi prie šono
Ant voratinklio, ant plono.

Vieną dieną,
Iš pat ryto,
Vos tik saulė išsirito,
Paukščiai ėmė siaust šile:
Ram ta dry lia!
Tra lia lia!
Vienas drąsiai,
Kitas baigščiai,
Sveikino saulutę paukščiai.
Vyturiukai ir geniai
Jau nusiprausė seniai.
Žvirblis taškėsi prie klano:
- A ta ta, saulute mano!

Tai išgirdę vabalai
Tuoj pas vorą Tabalai:
- Kelkis, kelkis, storas vore,
Kelkis, vabalų bajore!
Žvirblis nori saulę vest!
Žvirblis nori ją sulest!

- Saulė mūsų!
Saulė mūsų! -
Šaukia vabalas be ūsų.
- Kelkis, vore Tabalai:
Tu ją vesti privalai.
Mums labai saulutės stinga,
Mums ji baisiai reikalinga.
Mūs valstybei tarp žolių
Trūksta saulės spindulių.

- Ką darysi, - tarė voras, -
Jeigu šitoks jūsų noras,
Prašom, ruoškit vestuves:
Tabalai saulutę ves.

- Saulutė mūsų!
Saulutė mūsų! -
Džiaugias vabalas be ūsų.

- Tegyvuoja Tabalai! -
Ėmė šaukti vabalai.
- Saulė mūsų! Ir nuo šiolei
Saulė švies tik mums ir žolei.

išsigando vyturys -
Ką be saulės jis darys?
Šarka krapštosi makaulę:
Gal reikėtų perspėt saulę?
Pasipiktino geniai:
- Saulė mūsų! Jau seniai.

- Žinoma, ji savo noru
Niekad negyvens su voru.
Man tai jis tiesiog šlykštus.
- Ne šlykštesnis už kitus, -
Tarė iš drevės pelėda.

- Ką jūs kalbat!
Kaip ne gėda!
Saulė juk ne jo. VISŲ!

- Man geriau, kada tamsu, -
Pro miegus pelėda tarė
Ir drevės duris uždarė.

Sraigė sako:
- Ponas voras
Gal truputį ir per storas.
Bet užtat kiek daug tinklų,
Kiek šilkinių verpalų!
Kas iš to, kad vyras plonas,
Jeigu jis visai ne ponas?

Ponas voras Tabalai
Atsikėlė jau vėlai.

Žiūri - saulė jau virš šilo
Patekėjusi pakilo.
Kaip dabar pagausi ją
Begaliniam danguje?
Voras pusryčius pavalgė,
Apsidairė, apsižvalgė:
- Palūkėsime verčiau,
Kol pati prieis arčiau.

Tabalai per dieną snaudė.
Jo tinklai muses jam gaudė.
O tuo tarpu vabalai
Ruošė puotą Tabalai:
- Tai bus balius!
Tai bus balius!
Tegyvuoja mūs karalius
Ir visa karalija
Tabalai Tabalija!

Saulė, švietus visą dieną,
Ėmė leistis į rugieną.
Šaukia šarka nuo šakos,
Zylė – šarkai iš paskos:
- Saule, saule!
Neik už voro!
Netekėk už to bajoro!
Nesileiski iš dangaus –
Tabalai tave pagaus.

Atsibudo voras migy:
Laikas ruoštis jau į žygį.
- Laikas, ponas Tabalai, -
Pritarė jam vabalai.
Ir nuleido voras giją
Nuo šakos į Tabaliją:
Su voratinklio gija
Gaudo saulę danguje.

Vabalai sustoję žiūri.
- Ar pagavo?
Ar jau turi?
Čiupk ją, vore, už kasų,
Trauk žemyn iš debesų.

Voras tempė,
Voras traukė.
Vabalai po krūmu laukė.
Tik staiga šakelė triokšt!
Voras žemėn - keberiokšt!
Kubuldinkšt – vidury šilo!
Kaip pupa kupra iškilo.
Dar gerai, kad jisai
Neužsimušė visai.

Vabalai prie voro puolė:
- Kur saulutė?
Kur gražuolė?
Kybur vybur, Tabalai,
Kaip vestuvių reikalai?

Voras drybso,
Voras stena,
Jo širdis vos vos tuksena.
Reikia šauktis daktarų,
Ir ne šiaip sau, o gerų.

Pakvietė žiogelių porą,
Liepė jiems išgydyt vorą.
Tie žiogeliai tarp žolių
Grojo vorui smuikeliu.
O boružė, jų kaimynė,
Vorui nugarą ištrynė,
Davė jam išgert lašų
Nuo visokių ten šašų.
Voras raukėsi, bet gėrė.
Vabalai kasdien jį svėrė.
Pastorėjo
Tabalai.
Pralinksmėjo
Vabalai.

Voras niršo, voras pyko,
Kad kupra kaip žirnis liko,
Kad boružė ir žiogai
Jį išgydė, bet blogai.

O miške striksėjo zylės.
Džiaugėsi labai mažylės.
Zylėms pritarė geniai:
- Ką tu, vore, sumanei?
Jeigu menkas tavo protas,
Tai gyvenk dabar kuprotas.

Voras buvo atkaklus:
Jis pradėjo nert tinklus.
Vos pasieks kokią šakelę,
Tuoj, žiūrėk, ir tinklą kelia.
Ant krūmelių ir žolių,
Ant pušų ir drebulių,
Net ant kmyno, ant kaimyno,
Voras tinklą pakabino.
Laukia voras Tabalai,
Kol šilkiniai jo tinklai
Su klasta ir su apgaule
Vienąsyk pagaus jam saulę.
O tada,
O tada
Žemėj bus naktis juoda.
Nei tu vasarą, nei žiemą
Neišbėgsi jau į kiemą,
Nes be saulės šilumos
Dar baisiau kaip be mamos.

Jei, bėgiodami lanka,
Pamatysite staiga,
Kad saulutė,
Kad gražuolė
Į voratinklį papuolė –
Išvaduokit ją greičiau,
Pamėtėkit kuo aukščiau,
Kad saulutė skaisčiai šviestų
Virš visų laukų ir miestų
Ir vaikučiams,
Ir gėlėms,
Ir meškučiams,
Ir lėlėms,
Ir paukšteliams,
Ir žvėreliams,
Ir žolytėms,
Ir medeliams,
Ir žmonėms,
Ir augalams...
Vabalams?
Ir vabalams.

/Justinas Marcinkevičius/

Su Irmute dažnai skaitom šitą knygelę, dar Grybų karą arba Ledinuką, bet šita laaabai laaaabai man patinka . Žadu nusipirkti tas knygeles su eiliuotom pasakom - sau :)